Raimai padarė rašytojus įkaitais

mielas bloge ir jo beveik neegzistuojantys skaitytojai, apie tave ir jus pagalvoju kiekvieną dieną. rytais norisi papasakoti, ką prisimenu iš savo sapnų. vakare, kokia daina skambėjo mintyse visą popietę. bet naktį grįžta prasti prisiminimai ir tik norisi susirietus gulėti lovoje riedant ašarom ir spardant galvos skausmams.
šiandien žiūrėjau prastą filmą tik su keletą gerų scenų - Liberal Arts. Vienoje scenoje pagrindinio veikėjo rankose atsirado mano seniai pamiršta pirmoji "Saulėlydžio" dalis. Pasibaigus (tiksliau, kol prasukau iki pabaigos) filmui priėjau prie savosios knygų lentynos ir paėmiau apdulkėjusią pirmąją sagos dalį. Bet esmė visai ne knygoje, o kas buvo už jos. Netyčia pamačiau vaikystės pačio mylimiausio pliušinio triušiuko juodas akytes. Iškart išskydau, žaisliuką pasikišau po pagalve ir pasileidau '00-'02 metų filmuotą medžiagą. Dingtelėjo mintis, kad galbūt, būtent šį filmuką kitą kart žiūrėsiu jau pora tūkstančių kilometrų nuo namų, kokiam nors bendrabutyje, feeling homesick.

dauguma dažnai kartoja, svarbiausia mylėti save. o aš dabar pagalvojau, kad tai taip beprotiškai sunku. well, at least, for me.
mane erzina, kad mano mintys tik apie tai. apie jį. apie jo balsą. apie tą akimirką. mane erzina, kad viskas taip beprasmiška. kad viskas taip netikra. mane erzina, kad aš viską išsigalvoju. ir kad tai niekada netaps realybė. mane viskas erzina. ir dėl to kaltinu tik save.