oH

paklausyk kaip šnabžda fėjos. atgaivink viltį, kurią turėjai sapnuose

kažkaip nebematau prasmės bloge rašyti apie tai, ką veikiu. ir priežastis tikriausiai vienintelė - rutina. nieko ypatingo nevyksta. visiškai. penkios dienos mokykloje, antradienio ketvirtadienio vakarai aerobikoj, penktadienis šeštadienis lijo. šeštadienį pagalvojau, kad mano gyvenimui trūksta spontaniškumo. bet atsiradus galimybei aš ja nepasinaudojau. nors iš dalies ir džiaugiuosi. nors niekada nežinosiu, gal būtų buvę linksma.
tų pačių dainų jau antrą savaitę išmesti iš galvos negaliu.
uh tie sapnai, aš negaliu! tokie dviprasmiški jausmai kyla, kai atsibundi. vienoj pusėj, blyn, kodėl taip negali būti tikrame gyvenime, kai ( kad ir kaip žiauriai mainstrymiškai tai nuskambėtų) visi hipsteriai su grla'os cap'ais swagginam pagal trap'ą. eglė prižadėjo, kad taip balandį tūsinsim. aš jau laukiu balandžio 18!
kitoj pusėj, ... . pamiršau kokia ta kita pusė. gerai, kad taip nėra realybėje? niet. kiek sapnų prisimenu, kad ir "ne tokie jau ir linksmi jie", vistiek norėčiau realybėje patirti. tų paprastų susikabinimų už rankų ir ėjimų tyloje.  "kas nušovė tylą nežinauuuuuu".
jūs tikriausiai nieko nesuprantat ką aš čia paisalioju. soriukaz. čiuju po tokių įrašų pasirodau 'keista' ir 'kitokia'. ainu. šiaip man tai nerūpi :D