prieš važiuojant į vestuves, nepabėgo mintis iš galvos, ar nesusigraudinsiu? po bažnyčios ceremonijos pagalvojau, kad nėra čia ko verkti, ir džiaugsmo ašarom čia ne vieta. reikia šypsenų. tik įpusėjus vakarinei daliai, ir jaunųjų tėvams skaitant palinkėjimus, ašaros visgi bėgo upeliais.
puokštės metimas, keliaraiščio nuėmimas, torto pjaustymas kartu, pirmas lėtas šokis, pirmą kart išgirsta merginos pavardė, besibaigianti -ienė. visos lietuviškos tradicijos, tik šį kartą jaunimo kampu.
daug kartų vėl mielai apkabinčiau jaunuosius, nes žodžiai, "ačiū, kad atvažiavot" graudins dar ilgai.
Labai labai fainai!:)
ReplyDelete