the end of june

jau kelintą kartą prisėsiu rašyti. tikiuosi šis įrašas nepasislėps vėl tarp juodraščių, kaip dauguma rašytų. man dabar geriau. daug geriau. nors žodžiai "bėdų nematau, nes apie jas nemąstau" yra viena priežasčių, kodėl buvo blogai, šįkart, jie labai padeda.

the perfect

kito žodžio kaip tobula viskam išsakyti tikriausiai ir nerasčiau. šeštadienį turėjau galimybę pasveikinti savo giminaitį prisiekus meilę savo naujajai žmonai. iš tikrųjų, kiekvienam linkiu surasti tą tikrąją antrą pusę, kaip pasisekė Juliui ir Viktorijai. susipažinę prieš trylika metų per Valentino dienos diskoteką mokykloje, jie vienas kito daugiau ir nebe paleido.
prieš važiuojant į vestuves, nepabėgo mintis iš galvos, ar nesusigraudinsiu? po bažnyčios ceremonijos pagalvojau, kad nėra čia ko verkti, ir džiaugsmo ašarom čia ne vieta. reikia šypsenų. tik įpusėjus vakarinei daliai, ir jaunųjų tėvams skaitant palinkėjimus, ašaros visgi bėgo upeliais.
puokštės metimas, keliaraiščio nuėmimas, torto pjaustymas kartu, pirmas lėtas šokis, pirmą kart išgirsta merginos pavardė, besibaigianti -ienė. visos lietuviškos tradicijos, tik šį kartą jaunimo kampu.
daug kartų vėl mielai apkabinčiau jaunuosius, nes žodžiai, "ačiū, kad atvažiavot" graudins dar ilgai.